Kodėl apsunkinate negabaritinių krovinių gabenimą per Lietuvą?
Sunkiasvorių ir negabaritinių krovinių gabenimas – atskira transporto verslo rūšis, reikalaujanti ne tik patirties ir kompetencijos, bet ir begalybės įvairiausių leidimų, derinimų ir kitų biurokratinių atributų. Vežėjai, apsiimantys gabenti šio tipo krovinius, verti pagarbos mažų mažiausiai už kantrybę ir gebėjimą tvarkyti biurokratinius formalumus sklandžiai, kad kroviniai būtų gabenami be trikdžių. Tačiau neseniai Lietuvos Susisiekimo ministerija inicijavo Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo pakeitimus, kuriuose vežėjams labiausiai “užkliuvo” ministerijos siūlymas keisti leidimų gabenti sunkiasvorius ir negabaritinius krovinius išdavimo tvarką ir svorio bei matmenų tolerancijos ribas. Pakalbintas žurnalisto Kęstučio Bruzgelevičiaus, situaciją komentuoja Lietuvos vežėjų sąjungos transporto politikos sekretorius Gintautas Ramaslauskas.
Gerb. Gintautai, vežėjų bendruomenėje sklinda gandai, kad Lietuvos vežėjų sąjunga surašė Susisiekimo ministerijos vadams „gromatą“, tiesą sakant, vos ne notą, kurioje esą… Bet neprasidėkim su gandais, tiesa tesklinda iš pirmųjų lūpų! Tad vėl kažkur įžvelgėte gresiančius pavojus vežėjų verslui?
Pirmiausia susidorokime su gandais, nes dėl jų daugiausia ir kyla visokiausių nesusipratimų. Tiesa yra tokia: dar vasarą, o tiksliau – liepos mėnesį, Lietuvos vežėjų sąjunga išnagrinėjo Susisiekimo ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 pakeitimo projektą ir pateikė savo pastabas šiai institucijai. Daugiausia kritiško LVS vertinimo susilaukė dviejų straipsnių – 2 ir 20 – siūlomi pakeitimai. Kad būtų aišku, kas reglamentuojama minėtuose straipsniuose, iš karto reikia pasakyti: antrajame nusakoma kas išduoda leidimus važiuoti valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ir sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, dvidešimtajame – leistinų transporto priemonių ašies apkrovos, bendros masės ir matmenų parametrų tolerancijos ribos, o tiksliau – ketinimas dabar galiojančių tolerancijų atsisakyti. Veiksmas toliau vystėsi taip: lapkričio pradžioje Susisiekimo ministerija apibendrino visų institucijų pastabas ir pateikė įstatymo projektą svarstyti Vyriausybei. Projektą lydinčiuose dokumentuose yra pateikta derinimo pažyma, kurioje surašyta, į kuriuos pasiūlymus atsižvelgta, į kuriuos – ne. Į LVS pastabas neatsižvelgta visai, o projektas jau iškeliavo į Vyriausybę.
Labai atsiprašau, tačiau bet kuris vežėjas iš karto paklaus: kam reikia keisti straipsnius, kurie veikia daugybę metų ir niekad niekam neužkliuvo?Leidimus važiuoti sunkiasvorėms ir nestandartinių gabaritų transporto priemonėms dar nuo „akmens amžiaus“ išduodavo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. O svorio bei gabaritų tolerancijos ribos, kiek žinau, vienodos visose Europos Sąjungos šalyse. Nesu matęs, kad Europos šalių transporto inspektoriai pultų su centimetru matuoti kiek milimetrų dėl kokių nors priežasčių „išsipūtė“ tentinės puspriekabės šonas. Įsivaizduoju, kiek kiltų konfliktinių situacijų transporto priemonių kontrolės kelyje metu!
Pirmiausia turėčiau pataisyti, juolab kad dabar galiojančiame įstatyme šiuo požiūriu yra dvi esminės detalės: Lietuvos automobilių kelių direkcija leidimus išduoda važiavimo maršrutą suderinusi su savivaldybėmis, kai važiuojama jų teritorijose esančiomis gatvėmis, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Ir antra detalė – tolerancijos ribos kad ir nežymiai besiskiriančios iš tikrųjų yra ir kitose Europos šalyse, tačiau dėl to skirtumo niekas per daug galvos iki šiol nekvaršindavo: leidžiami svorio bei gabaritų nukrypimai yra vos ne simboliniai, tačiau vežėjams labai svarbūs, kad kontrolės metų nekiltų didesnių problemų.
Tačiau jei Susisiekimo ministerijai parūpo keisti Kelių įstatymą, tad, ko gero, buvo svarbių priežasčių tai daryti?
Neabejoju. Ir LVS neabejoja, kad priežasčių buvo. Ir niekas neketina tvirtinti, kad to nereikėtų daryti! Pasaulyje viskas dabar keičiasi taip sparčiai, kad „sumedėję“ įstatymai verslui gali ir trukdyti. Tačiau kai jam savo neapgalvotais sprendimais trukdyti kėsinasi politikai, tylėti negalima. Nes ne politikai kabins savo užvirtą košę, jie paskui tik naiviai stebėsis, kas čia atsitiko, kad tranzitinių krovinių srautai masiškai pradėjo aplenkti Lietuvą.
Tad gal galėtume išsiaiškinti, kas Jums taip užkliuvo ketinime taisyti antrąjį ir dvidešimtąjį straipsnius?
Ką gi, žiūrėkime. Antrajame straipsnyje SM siūlo, kad leidimus važiuoti valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ir sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavinėtų tik kelio savininkas. Iš principo vežėjui galėtų būti absoliučiai nesvarbu, kas tuos leidimus išdavinės, tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad maršrutas, kuriuo jums reikės nugabenti krovinį, eina per trijų, ketverių ar dar daugiau savivaldybių žemes. Automatiškai tai reikš, kad vežėjui reikės atitinkamo kiekio leidimų. Paradoksali situacija: kaip didžiausią laimėjimą skelbiame, kad kokia nors ministerija ar kita valstybinė įstaiga vos ne kaip pasaulinio masto sensaciją įdiegė vieno langelio principą, o kai toks jau daugybę metų sėkmingai veikia, tą langelį siūloma užtrenkti? Priėmus tokią įstatymo, atsiprašant, „pataisą“, vežėjai būtų priversti kreiptis į keletą skirtingų institucijų tam, kad gautų kelis leidimus to paties krovinio gabenimui. Dėl to pailgėtų leidimų gavimui reikalingas laikas, o kartu išaugtų ir krovinio gabenimo kaštai. Tikras lietuviškas know-how arba lietuviškai – pirmyn į praeitį.
Tačiau jei įstatymo pataisų iniciatoriai iškėlė idėją leidimų išdavimą „permesti“ savivaldybėms, kurios yra daugelio Lietuvos kelių savininkės, tai gal už to slypi kokia nors gili mintis, kurios Jūs nežinote?
Jei tokia mintis ten ir buvo, tai ji paslėpta taip giliai, kad vargu ar kam nors pavyktų ją įžvelgti. Juo labiau, kad keitimo iniciatoriai nė nesivargino jos kaip nors paviešinti ar išsamiai pristatyti. Įstatymo projekto Aiškinamajame rašte pateiktas vienintelis argumentas: „siekiant užtikrinti, kad leidimų išdavimo procesas būtų sklandesnis“. Įdomu kaip atrodys tas procesas sklandesnis, jei vežėjas vietoje vieno langelio turės belstis į kokius penkis ir nežinia kiek laukti iki šių savivaldybių darbuotojai teiksis išrašyti leidimą. Juk bet kokio popierėlio išrašymui kiekviena biurokratinė mašina turi legalų terminą per kiek laiko ji privalo duoti atsakymą. Padauginkite jį iš penkių ir sužinosite, kada su savo „negabaritu“ galėsite važiuoti iš taško A į tašką B. Tiesa, jums gali ir pasisekti, jei savivaldybių bus dvi ar trys, o jų darbuotojai nebus labai užkrauti darbais ir nelauks galutinio termino. Bet seniai sakoma, o vežėjai tai žino puikiai, kad viltis – durnių motina. Atsiprašau, kad taip grubiai, bet gyvenimas išmokė, tad niekaip negalėsiu patikėti tokiu „proceso sklandumu“.
Kai kuriose šalyse jau veikia E-TIR, E-CMR sistemos, taupančios ir finansinius, ir administracinius išteklius, o mes kaip prieš daugybę metų siūlom – belskis ir bus atidaryta, ką daugiau bepasakysi. Tačiau ar netaps kur kas rimtesniu iššūkiu pataisų iniciatoriams svorio bei gabaritų tolerancijos naikinimas? Juk Lietuvos vežėjai veikia vieningoje rinkoje, kurioje akivaizdus tiek ES, tiek ir Sąjungai nepriklausančių šalių poreikis nacionalines atskirų šalių patirtis standartizuoti. Akivaizdu, jog tik taip įmanomas sklandus darbas vieningoje rinkoje. Ką Jūsų manymu galėtų reikšti mūsų saviveikla su tolerancijos nepripažinimu?
Manyčiau galėtų reikšti du dalykus. Pirmasis – šių pataisų kūrėjų nekompetenciją kelių transporto srityje. Kitaip jie žinotų, kad nežymūs nukrypimai gali atsirasti dėl krovinio išdėstymo transporto priemonėje ypatumų ir kitų iš anksto nenumatomų veiksnių. Ne mažesnė tikimybė – paklaidos matavimo ir svėrimo metu. Kaip tik dėl šių priežasčių dabar galiojančiame „senajame“ Kelių įstatyme ir yra numatytos tolerancijos ribos. Jame sakoma: leistini didžiausi transporto priemonių ašies apkrovos, bendros masės ir matmenų parametrai gali būti viršijami: ilgis – ne daugiau kaip 1 m, aukštis – ne daugiau kaip 10 cm, plotis – ne daugiau kaip 9 cm, ir (ar) ašies (ašių) apkrova – ne daugiau kaip 0,6 t ir (ar) bendroji masė ne daugiau kaip 1 t. O štai „naujajame“ projekte į problemą pažiūrėta „kūrybiškai“: siūloma atsisakyti dabar galiojančių tolerancijos ribų matmenims (aukščiui, pločiui, ilgiui), bet paliekamos bendram svoriui ir ašies apkrovai. Kokias grėsmes eismo saugumui kėlė ar žalą kelių dangai darė nežymus matmenų viršijimas – neįvardinta niekur.
Beje, lapkričio 16 d. minėsime tarptautinę tolerancijos dieną. Nors ji beveik niekuo nesisieja su kelių transportu, užtat moko žmones pakantumo tose srityse, kur gabaritų nematuosi milimetrais, o svorio gramais. Mes apie toleranciją, ko gero, nelabai ką žinome, nors šį terminą žmonija vartoja dar nuo XVI amžiaus. Tačiau problema bus kitur: į Lietuvą ir per ją vyks tūkstančiai sunkvežimių, kurie per kitas šalis važiavo be problemų. O staiga jos tarsi iš niekur išdygs mūsų šalyje. Ak, tie lietuviai, jie visada nori būti gudresni už kitus…
O antrasis?
O antrasis – susijęs su tuo pačiu mūsų „gudrumu“. Arba biudžetu, kurį vieni politikai tvirtina surenkantys labai sėkmingai, kiti – mes jo niekaip nepajėgiame surinkti, tad turime naudotis kiekviena, kad ir mažiausia proga. Paprastas pavyzdys: atvažiuoja standartinių parametrų autotraukinys. Išeina pareigūnas su rulete ar lazda, kuri vadinama liniuote ir ima jį matuoti. Ir staiga aptinka, kad jo aukštis viršija leistiną 1 cm. Koks tokio matavimo tikslumas, kokia leistina paklaida? Jokios. Ką gi, brangusis vežėjau, teks jums mokėti baudą ir įsigyti leidimą. Norėdami išvengti tokių situacijų, vežėjai bus priversti gaišti laiką gaudami leidimus transporto priemonėms, kurioms leidimai iš esmės nereikalingi. Tačiau viskas nėra taip paprasta: leidimas nebus išduodamas, jei vežamas dalomas krovinys. Taigi lygioje vietoje bus pridaryta krūva problemų. Taip padidės darbo krūvis leidimus išduodančioms institucijoms, biudžetui gal būt nubyrės vienas kitas euras, o vežėjams liks bereikalingas galvos skausmas. Tad pasakysiu ne tik savo, o LVS nuomonę: dabartiniu metu leidžiami nukrypimai nekelia grėsmės eismo saugumui ir nedidina neigiamo poveikio kelių būklei, tad nėra jokios prasmės užsiimti pigia saviveikla. Ji nepridės mūsų šaliai autoriteto ir neatneš nei finansinės, nei kokios nors kitokios naudos, o korupcijos apraiškų kontrolės keliuose metu gali ir padaugėti. Ir bus kaip visada…
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.