Neatsiimtas krovinys. Ar jis vertas bent sudilusio skatiko?
Šio straipsnio temą padiktavo vieno Lietuvos ekspeditoriaus iškeltas klausimas. Jo esmė tokia: daugiau nei prieš pusmetį „Kauno logistikos agentūra“ pristatė krovinį į laikinojo saugojimo sandėlį, tačiau per tą laiką krovinio niekas neatsiėmė ir, žinoma, vežėjui už paslaugą nesumokėjo. Įmonės vadybininkė Ingrida prisipažino, kad tai buvo pirmas atvejis per 16 įmonės gyvavimo metų, todėl ji nusprendė kreiptis patarimo į kitus kolegas – kaip galima parduoti šį „niekieno“ krovinį ir pasidengti pervežimo išlaidas. Ir paaiškėjo, kad automobilių transporte, skirtingai nuo kitų transporto rūšių, nėra vieningos neatsiimtų krovinių realizavimo tvarkos. Maža to – nėra nustatyti jokie terminai, per kuriuos tokie kroviniai turi (gali) būti parduoti.
Kur dingo gavėjas?
Pirmieji redakcijos bandymai išsiaiškinti, ką reikia daryti su sandėlyje paliktu ir neatsiimtu kroviniu, sukėlė teisininkų nuostabą – jie negalėjo suprasti, kaip pristatytas krovinys galėjo tapti nereikalingas nei krovinio siuntėjui, nei gavėjui? Juk kažkuris iš jų už prekę sumokėjo, vadinasi, žinojo jos vertę ir negalėjo tiesiog „pamiršti“ sandėlyje. Tačiau faktas lieka faktu: viena Lietuvos įmonė pirko iš kitos Lietuvos įmonės metalo laužą, užsakė transporto paslaugas, tačiau tuo metu, kai krovinys buvo pristatytas, užsakovo įmonė jau buvo bankrutavusi. Net jei užsakovas ir turėjo tą vieną ar kelis šimtus eurų sumokėti už transporto paslaugas, jam, akis į akį susidūrus su bankroto šmėkla, vargu ar labiausiai rūpėjo sandėlyje esanti metalo laužo krūva. Tarkim, pašte panašios situacijos pasitaiko gana dažnai – kažkas kažkam išsiuntė siuntą, bet pasikeitė gavėjo adresas, pavardė, gavėjas iškeliavimo anapilin ir panašiai, siuntos niekas neatsiėmė – tada pašto darbuotojai turi sukti galvas, ką su neatsiimta siunta daryti. Tačiau jiems spręsti panašias problemas yra lengviau, nes pašto tarnybos turi aiškias taisykles – neatsiimta siunta saugoma vieną mėnesį, o vėliau siunčiama atgal siuntėjui jo sąskaita. Panašus reglamentas yra ir geležinkelyje – skirtumas tik toks, kad neatsiimtas bagažas saugomas specialiame sandėlyje tris mėnesius, o vėliau didžioji jo dalis utilizuojama (tik vertingiausi daiktai parduodami aukcione). Galutiniam rezultate „krovinio be šeimininko“ likimas priklauso nuo jo vertės.
Saugoti negalima išmesti
Lietuvos jūrų vartai – Klaipėdos uostas – yra didžiausia šalies transporto jungtis, jungianti jūrų, geležinkelio ir kelių transportą, todėl uoste dažniau nei kur kitur gali nutikti įvairiausi su krovinių pristatymu susiję nesusipratimai. Vieni vežėjai atvyksta laiku, kiti vėluoja, tad visi uosto terminalai ir sandėliai kiaurą parą turi darbo. Tačiau pasak Vaido Klumbio, uosto atstovo ryšiams su visuomene, per pastaruosius 20 metų uoste nebuvo atvejo, kad būtų neatsiimtas stambus krovinys. V. Klumbys prisiminė tik vieną seną istoriją, kai kažkas giminaičiui išsiuntė seną-senutėlį „Moskvičių“ – matyt, kaip nostalgišką suvenyrą. Ko gero, gavėjas šios dovanos neįvertino, todėl ir neatsiėmė. Kol uosto darbuotojai sprendė, ką daryti su šia „muziejine retenybe“, automobilio faktinė vertė nukrito iki metalo laužo lygio. Dabar niekas nebeprisimena šios istorijos baigties, tačiau pasak V. Klumbio, „Moskvičius“ nebuvo parduodamas. „Tai labiau taisyklė, nei išimtis – pamirštas krovinys prisimenamas tik tada, kai jo reali vertė vargais negalais dengia saugojimo išlaidas“, – sako V. Klumbys. Pridursim, jog jūrų uostų terminaluose, lygiai taip pat, kaip oro uostų terminaluose, kroviniai nemokamai saugomi tik 3 dienas – vėliau krovinių savininkams „įjungiamas skaitliukas“.
Kur riba tarp „galiu“ ir „privalau“?
Visiems žinoma, kad tarptautinius krovinių gabenimus automobilių transportu reglamentuoja CMR Konvencija. Vežėjo teises ir pareigas, kai kalbama apie neatsiimtą krovinį, reglamentuoja Konvencijos 14 -16 straipsniai. Advokatė Jelena Cvirko iš advokatų profesinės bendrijos „Jurex“ pataria pirmiausia gauti rašytinį užsakovo atsisakymą (bent jau elektroninio laiško forma) gauti krovinį. Kitas žingsnis – raštu kreiptis į krovinio siuntėją su prašymu nuspręsti, ar jis ketina atsiimti krovinį (kitaip tariant, gauti krovinio siuntėjo instrukcijas). Jei, kaip sakoma CMR Konvencijos 16 straipsnio 3-oje dalyje, vežėjas per realų laiką negauna instrukcijų iš asmens, turinčio krovinio disponavimo teisę, jis gali krovinį realizuoti. Deja, tenka pažymėti, kad CMR Konvencijoje niekur nėra pasakyta, kiek laiko turi vykti derybos, kiek laiko neatsiimtas krovinys turi būti saugomas ir kada jį galima realizuoti – pasakyta tik tiek, kad bet kokie krovinio disponavimo teisę turinčių asmenų sprendimai turi būti priimami „per protingą laiką“.
Teko mokėti už 200 tonų pašvinkusios mėsos saugojimą
Vienaip ar kitaip neatsiimtas krovinys yra didelis vežėjo galvos skausmas. Bet kur kas didesnis skausmas atsiranda tada, kai tenka spręsti greitai gendančių neatsiimtų krovinių likimą – šiuo atveju šalys tiesiog neturi laiko deryboms. Tokiais atvejais belieka vadovautis tuo pačiu CMR Konvencijos 16 straipsniu ir kiek įmanoma greičiau realizuoti krovinį nelaukiant krovinio disponavimo teisę turinčių asmenų instrukcijų. Su šia problema periodiškai (kuomet paskelbiama afrikinio kiaulių maro epidemija) susiduria Lietuvos vežėjai, užsiimantys šaldytos mėsos gabenimu. Krovinys pristatomas į muitinės terminalą ir guli ten tol, kol epidemijos pavojus praeina ir krovinį leidžiama įvežti. Tai gali tęstis mėnesių mėnesiais. Žinomas atvejis, kai terminale kelis mėnesius pragulėjo 200 tonų šaldytos mėsos – atėjus vasarai, vežėjas buvo priverstas ne tik pasiimti krovinį iš sandėlio, bet ir apmokėti visas sandėliavimo bei krovinio utilizavimo išlaidas.
Teoriškai krovinio savininkas arba sandėlio darbuotojai turi patys nustatyti krovinio vertę, užfiksuoti krovinio būklę ir imtis priemonių nedelsiant jį parduoti. Kur, kaip ir už kokią pinigų sumą – CMR Konvencijoje nepasakyta. Pasakyta tik tiek, kad greitai gendančius krovinius leidžiama parduoti už mažesnę, nei rinkos kaina, siekiant išvengti dar didesnio jų sugadinimo ar visiško nuvertėjimo, ir kad krovinio realizavimo procedūra nustatoma pagal krovinio realizavimo vietos įstatymus ar sąlygas (CMR Konvencija, 16 str., 5 d.). Jei teise parduoti krovinį pasinaudojo vežėjas, tai pinigų sumą, gautą pardavus krovinį (prieš tai iš jos atskaičius visas su kroviniu susijusias išlaidas) jis privalo perduoti turinčiam krovinio disponavimo teisę asmeniui. Jei su kroviniu susijusios išlaidos buvo didesnės už pajamas iš parduoto krovinio, vežėjas turi teisę gauti jam priklausantį skirtumą.
„Klausimo kaina“
Tuo atveju, jei vežėjas disponuoja ne tokiu problematišku kroviniu, kaip šaldyta mėsa, kyla klausimas, už kokią kainą jis gali parduoti neatsiimtą krovinį?
Teisininkų teigimu, kai pervežimo proceso dalyvių nuostoliai dėl neatsiimto krovinio dengiami tą krovinį parduodant, pardavimo kaina nustatoma pagal krovinio vertę, nurodytą CMR važtaraštyje arba sąskaitoje-faktūroje. Tačiau jei saugant krovinį jo vertė ženkliai pakito (pakilo arba nukrito), vežėjas, parduodamas krovinį, turi vadovautis realia jo rinkos verte. Atkreipiame dėmesį, kad realizavus krovinį, finansines pretenzijas vis dar gali pareikšti krovinio siuntėjas arba gavėjas, nematę reikalo laiku atsiimti krovinį, ir sandėlio savininkas, kuriame krovinys buvo saugomas.
Taigi, bet koks neatsiimtas krovinys tampa gana rimta problema – tiek procedūrine (saugojimo, pardavimo), tiek ir finansine prasme. Priminsime, jog „Kauno logistikos agentūra“ sprendė vienos neatsiimtos paletės su metalo laužu galvosūkį. Tokio „turto“ siuntėjas turi pakankamai, jo vertė irgi ne kažin kokia. Iš esmės pervežimo kaina buvo didesnė nei krovinio savikaina. Visa laimė, kad šiuo atveju sandėlis sutiko nereikalauti užmokesčio už krovinio saugojimą – priešingu atveju bandymas padengti pervežimo nuostolius (atgauti vežėjui priklausantį atlygį parduodant neatsiimtą krovinį) gali kainuoti brangiau.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.