Norėjo pasipelnyti, bet užsidirbo teistumą
Transporto rinkoje nekonkuravimo pažeidimai – gana dažnas reiškinys. Teismų praktikoje būta nemažai bylų, kuomet darbdavys iš buvusio darbuotojo bandydavo prisiteisti žalą už klientų ar informacijos apie juos vagystes. tačiau iki šiol tokie ginčai būdavo sprendžiami tik civilinio proceso tvarka. Bet neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį byloje, kurioje bene pirmą kartą Lietuvoje buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė darbuotojui (vadybininkui) už darbdavio komercinės paslapties atskleidimą konkuruojančiai bendrovei.
Baudžiamosios bylos išvengti nepavyko
Anot JUREX verslo ginčų advokatų kontoros advokatės Jelenos Cvirko, šis sprendimas yra reikšmingas tiek verslui, tiek darbuotojams ir atskleidė transporto sektoriuje vyraujančią vieną didžiausių problemų.
„Transporto sektoriui ypač opūs konfidencialumo susitarimo pažeidimo klausimai. Dažnai pasitaiko atvejų, kuomet darbuotojai renka informaciją apie maršrutus, krovinius, kainas ir kt. bei vėliau ją perduoda konkuruojančiai bendrovei arba įkuria savo įmonę ir naudojasi neteisėtai gauta informacija. Taip nutinka dėl to, kad galimai gaunama nauda yra didesnė nei taikomos sankcijos“, – sako J. Cvirko.
Baudžiamąją bylą už konfidencialios informacijos atskleidimą „užsidirbo“ UAB “EV prekyba” dirbusi vadybininkė. Nustatyta, kad darbuotoja pokalbių programa „Skype“ ir elektroniniais laiškais atskleidė konkurentams visų esamų ir buvusių klientų, bendradarbiaujančių ūkio subjektų ir tiekėjų sąrašą, adresus, telefonus, atsakingus kontaktinius asmenis, derybų, susitikimų, susirašinėjimų esmę ir detales. Kadangi „EV prekyba“ įrodė, kad dėl tokių darbuotojos veiksmų patyrė daugiau, nei 30 tūkst. eurų žalą, vadybininkei buvo iškelta baudžiamoji byla.
Tikriausiai ne vienam kyla klausimas, ar turi dabdavys teisę tikrinti savo darbuotojo susirašinėjimus elektroniniu paštu ir pokalbių programėlėmis. J. Cvirko tikina, kad turi: „Pagal galiojančius įstatymus ir teismų praktiką darbdavys turi teisę kontroliuoti darbuotojų elektroninį susirašinėjimą (Messenger ar Skype ir pan.), jeigu įmonės vidaus tvarkos taisyklėse ar kitame vidaus dokumente tai aiškiai nurodyta, kad darbo priemones asmeniniams poreikiams naudoti draudžiama bei įtvirtinta darbdavio teisė vykdyti stebėjimą bei tikrinimą. Su tokiomis taisyklėmis darbuotojas privalo būti supažindintas, o stebėjimas galimas tik tuo atveju, jei tai būtina, teisėta ir proporcinga, taip pat jeigu darbuotojas apie tokį stebėjimą yra informuotas iš anksto. Taigi svarbu nedviprasmiškai, pasirašytinai informuoti darbuotoją apie vykdomą stebėjimą prieš pradedant jį vykdyti, aiškiai aptarti stebėjimo tikslą bei užtikrinti, kad stebėjimas būtų teisėtas, būtinas ir proporcingas bei užtikrinama darbuotojo duomenų apsauga“, – aiškina advokatė.
Teismų karuselė minėtoje byloje sukosi ne vienerius metus, iki „paskutinio pasispardymo“ – tai yra praėjo visas teismų pakopas. Darbuotoja bandė įrodyti, kad baudžiamoji byla jai iškelta nepagrįstai, nes inkriminuoti teisės pažeidimai yra ne baudžiamojo, o civilinio pobūdžio. Moters advokatas teismui aiškino, kad visa informacija, kurią teismai laikė esant komercine paslaptimi, yra gaunama iš viešai prieinamų šaltinių: interneto, katalogų ir pan., t. y. baudžiamosios teisės prasme ji negali būti laikoma neprieinama ar slapta.
Tačiau tašką šioje byloje padėjo Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Nustatyta, kad dėl komercinių paslapčių atskleidimo įmonė negavo 28 115,72 eurų pajamų. Šią sumą teismas pripažino darbdavio patirtais nuostoliais (žala) ir įpareigojo darbuotoją šią žalą atlyginti. Be to, kadangi buvo padaryta didelė turtinė žala, teismas pripažino darbuotoją kalta pagal Baudžiamojo kodekso 211 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, ir nubaudė darbuotoją 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda.
Vadybininkai purkštauja
Anot J. Cvirko, toks sprendimas yra svarbus ne tik verslui, bet ir darbuotojams. „Verslas gavo signalą, kad už komercinės paslapties atskleidimą galima ne tik kreiptis dėl žalos priteisimo civiline tvarka, bet ir patraukti darbuotoją baudžiamojon atsakomybėn, jei jis padarė didelę turtinę žalą. Tuo tarpu nesąžiningus darbuotojus tai turėtų paskatinti saugoti konfidencialią darbdavio informaciją, nes priešingu atveju gali grėsti ne tik ieškinys dėl žalos priteisimo, bet ir Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos“.
J. Cvirko pasakojo, kad šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 211 straipsnis numato, kad tas, kas atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Tačiau ne visi tokį precedentą pasitiko džiugiai. Vienos įmonės vadybininkas, dėl suprantamų priežasčių nenorėjęs atskleisti savo pavardės teigia, kad dabar transporto įmonių darbuotojai bus taip supančioti, kad net bijos keisti darbą, o apie galimybę įkurti savo įmonę apskritai galės pamiršti. „Pakišamos pasirašyti sutartys dėl konfidencialumo, nekonkuravimo, nurodomas kilometrinis komercinių paslapčių sąrašas ir viskas, galima sakyti, kad savo noru pardavei dūšią darbdaviui. Nesvarbu, kad įmonių kontaktus galima laisvai rasti internete, bet jei išeitum į kitą bendrovę ir bandytum su kuria nors iš tų „komercinių paslapčių sąraše“ nurodyta įmone užmegzti kontaktą, tai jau būtų laikoma informacijos vagyste“, – piktinasi darbuotojas.
Informacijos apsauga – ne amžiams
Tačiau vargu, ar tokie vadybininko nuogąstavimai yra pagrįsti, mat nuo pernai liepos įsigaliojusiame naujajame Darbo kodekse numatyti ir kai kurie pakeitimai. Nors darbdaviams gali atrodyti, kad visa įmonės informacija yra konfidenciali, tačiau, jei jie įsigilintų į Darbo kodeksą, tai pamatytų, jog konfidencialia informacija negali būti laikomi duomenys, kurie yra viešai prieinami, taip pat duomenys, kurie pagal teisės aktus ar pagal jų paskirtį negali būti laikomi konfidencialiais ar kurių apsaugai darbdavys nesiima protingų priemonių. Be to, jei konfidencialumo susitarime nėra aiškiai apibrėžti terminai, tai praėjus metams po darbo santykių nutraukimo, buvęs darbuotojas jau yra laisvas nuo tų susitarimų. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartyje toks terminas negali būti ilgesnis, nei dveji metai.
Naujajame DK taip pat numatyta, kad nekonkuravimo susitarimas negali būti pasirašomas su bet kuriuo darbuotoju, o tik tuo, kuris turi specialių žinių ar gebėjimų, galinčių padaryti darbdaviui žalos, jei jis įsidarbintų kitoje įmonėje ar pradėtų savarankišką veiklą.
Nauja ir tai, kad pasibaigus darbo santykiams darbdavys už nekonkuravimą buvusiam darbuotojui turi mokėti kompensaciją, kuri negali būti mažesnė, nei 40 proc. buvusio vidutinio atlyginimo.
Taigi, nors baudžiamąja byla pasibaigęs konfidencialios informacijos atskleidimas ir išgąsdino daugelį transporto versle besisukančių vadybininkų, tačiau faktai rodo, kad teistumas gresia tik piktybiškai „prisidirbus“.
Kiti nesąžiningos konkurencijos atvejai
Tačiau nesąžininga konkurencija neapsiriboja vien konfidencialios informacijos nutekinimu, ji turi ir daugiau apraiškų. Transporto rinkoje pasitaiko atvejų, kai vežėjai formaliai dirba su vežėjais, bet realiai bando prisikasti prie tiesioginio užsakovo, kad ateityje apeitų tarpininką. Advokatė J. Cvirko aiškina, kad teoriškai nuo tokių situacijų galima būtų gintis Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio pagalba. Šiame straipsnyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas bei pateiktas nebaigtinis sąrašas atvejų, kurie turėtų būti laikomi nesąžiningos konkurencijos veiksmais. „Įrodžius, kad subjektas (pvz., vežėjas) atliko veiksmus, kurie laikomi nesąžiningos konkurencijos veiksmais, galima būtų reikalauti iš tokio nesąžiningo subjekto patirtų nuostolių atlyginimo. Tačiau faktiškai, tiek paties pažeidimo (nesąžiningos konkurencijos veiksmų), tiek ir nuostolių dydžio įrodinėjimas yra labai sudėtingas procesas. Todėl apsiginti nuo tokių situacijų minėtų priemonių pagalba tikrai nelengva“, – sako teisininkė.
Ji pridūrė, kad norint bent iš dalies apsisaugoti nuo tokių situacijų, rekomenduojama į sutartis įtraukti punktą, draudžiantį kitai sutarties šaliai atskleisti šios sutarties tam tikras sąlygas (ypač frachto dydį) bei draudžiantį tiesiogiai kontaktuoti su užsakovais (ar kitais atitinkamais subjektais). Taip pat reikėtų numatyti baudas už šių įsipareigojimų pažeidimą. „Tačiau dar kartą norėčiau pabrėžti, kad ir tokios priemonės toli gražu ne visada apsaugo nuo nesąžiningų veiksmų, o taip pat tikrai ne visada pavyksta prisiteisti sutartyje įtvirtintas baudas“, – sako J. Cvirko.
Žinomi ir kainų dempingo atvejai, kuomet kai kurie vežėjai priima vežti krovinį vos ne pusvelčiui. Užtenka kelių tokių vežėjų ir užsakovai labai greitai pajunta, kad ir kitus galima „parklupdyti ant kelių“. Vienų noras žutbūt paimti užsakymą (kad tik kitas neužsidirbtų) iškreipia rinką ir atima iš kitų galimybę gauti normalų uždarbį. Ši jautri ir išties neteisinga situacija kone nuolatos aptarinėjama Cargo.LT forume. Tačiau teisininkė teigia, kad tokie veiksmai gali būti laikomi konkurencijos teisės pažeidimu, jeigu tokius veiksmus atlieka subjektas, užimantis atitinkamoje rinkoje dominuojančią padėtį (t.y. dideli rinkos žaidėjai). Dominuojančios padėties apibrėžimas pateikiamas Konkurencijos įstatyme. Tuo tarpu, jeigu kainas dempinguoja nedidelis rinkos žaidėjas (t.y. subjektas, neužimantis dominuojančios padėties), tokie veiksmai nebus laikomi konkurencijos teisės pažeidimu.
Iš to, kas pasakyta, peršasi nelabai paguodžianti išvada. Jeigu, kaip rodo teismų praktika, nesąžiningus darbuotojus vienai ar kitaip galima „prigriebti“ , tai kovoti su nesąžiningais kolegomis žymiai sunkiau. Matyt, situacija nepasikeis tol, kol nepasikeis kai kurių rinkos dalyvių mentalitetas ir supratimas apie verslo taisykles.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.