Vežėjas ir vairuotojas – problemos ir sprendimai
Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje reguliariai pasirodo siužetai apie tai, kaip žiauriai šalies transporto įmonės elgiasi su savo vairuotojais. Įdomu, kad visa tai vyksta „Linavos“ derybų su profsąjungomis dėl jų algų koeficiento didinimo fone. Atvejų, žinoma, būna įvairių, bet bendrai paėmus vežėjai piktinasi tuo, kad iš jų bandoma padaryti išgamas, nors jie patys pastoviai susiduria su vairuotojų neatsakingumu. Klausimas – kai pastarųjų trūksta, kaip surasti tokį, kuris jau pirmajame reise neprisigers ir nesudaužys mašinos?
Neseniai vienas vairuotojas iš Ukrainos pasidalijo istorija apie tai, kaip be poilsio dirbo 3 mėnesius, bet liko be pinigų ir dar buvo sumuštas asmeniškai kompanijos atstovo. Tuo tarpu jo lietuviškas darbdavys turi savo įvykių versiją, pagal kurią netinkamai elgėsi būtent vairuotojas (detalės čia). Tačiau vairuotojų pusėje profsąjungos ir net Seimo nariai.
Kaip šiame kontekste pažymėjo buvęs „Linavos generalinis sekretorius Vytautas Milėnas: „Mano įmonės vairuotojai, tame tarpe ir Baltarusijos piliečiai, paskaitę tuos visus interviu tiesiog juokiasi – jie nesupranta, kaip gali vairuotojas pasakoti tokias pasakas, kai vairuotojų baisiai trūksta, ir prie bet kokio netinkamo elgesio su jais įmonėje jie laisvai gali pereiti į kitą įmonę, kur to nėra“. Kitaip tariant, dažnai problema ne darbdavys, o vairuotojai.
Kai gerumas kenkia
Galima ilgai kalbėti apie tai, ką daro neatsakingi vairuotojai. Jie piktnaudžiauja alkoholiu, padaro avarijas, nupila kurą, tiesiog elgiasi neadekvačiai (pavyzdžiui, nevykdo vadybininkų nurodymų, nes mano, kad geriau žino kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje). Ir tai jau nekalbat apie kai kurių vežėjų įtarimus, kad vairuotojai gali būti įsipainioję į krovinio vagystę. Kartais vienas vairuotojas turi iš karto keletą trūkumų. Tuo pat metu tokios personalijos dažnai mano, kad teisūs jie, o ne darbdavys, ir todėl kreipiasi (nerezultatyviai) į Darbo ginčų komisiją (DGK) bei bando pakenkti vežėjui kitais būdais.
Kaip papasakojo nedidelės lietuviškos transporto kompanijos „Vestroidas“ direktorė Jūratė Samušienė: „Dirbo pas mus porą metų vienas vairuotojas. Padarė dvi avarijas. Be to, yra pretenzingas, konfliktuojantis, labiau linkęs daryti taip, kaip nori jis pats, o ne pagal vadybininkų nurodymus. Buvo išėjęs iš mūsų įmonės ir nuteikinėjo kitus vairuotojus nedirbti, bet nesėkmingai. Po mėnesio pasiprašė atgal, nes naujoje darbovietėje niekas su jo kaprizais nesiskaitė. Patikėjome, bet vėl apdaužė mašiną, vėl konfliktas su vadybininku, vėl nesėkmingas kitų vairuotojų nuteikinėjimas nedirbti. Paprašėme, kad išeitų savo noru, ir gavome laišką iš DGK, kuri stojo mūsų pusėn“.
Ką parodo ši istorija? Pirmiausiai kyla klausimas – kaip atsitinka taip, kad į darbą priimamas vairuotojas, su kuriuo po to tokios problemos (o tai, kaip rodo praktika, labai dažnas reiškinys)? J. Samušienės teigimu, transporto kompanijoms (ypač mažoms) šiandien labai sunku tiesiog surasti vairuotoją, ir dažnai tenka džiaugtis jau tuo, kad kažkas išvažiavo į reisą. Kitaip tariant, vairuotojas priimamas paskubomis, kadangi kažkam reikia dirbti, o problemos sprendžiamos darbo eigoje. Antra, kompanijos „Vestroidas“ istorijoje krito į akis tas faktas, kad probleminis vairuotojas buvo pakartotinai priimtas į darbą, kadangi „patikėjome“. Tai kaip čia taip – žiniasklaidoje vežėjai vaizduojami kaip beširdžiai eksploatuotojai, o čia toks gerumas? J. Samušienė prisipažino, kad visada stengiasi elgtis žmogiškai, nors po to kartais tenka gailėtis.
Trumpai sakant, vežėjams trūksta vairuotojų, bet tam tikras pasirinkimas yra. Problema ta, kad, nepaisant viso transporto kompanijų geranoriškumo, joms labai sunku surasti patikimą darbuotoją.
Tikėk, bet tikrink
Galima ilgai teoriškai kalbėti apie tai, ką reikia daryti vežėjams, siekiant atpažinti blogą vairuotoją, ir kaip jiems kovoti su netinkamu elgesiu tų, kuriems jie patikėjo mašiną ir krovinį. Tačiau mūsų redakcija nusprendė išsiaiškinti, kaip vairuotojų atranka ir kontrolė vyksta praktikoje.
Aukščiau minėta J. Samušienė pažymėjo, kad pirmiausiai tikrina kandidato darbo istoriją, o jeigu galimybės padaryti tai nėra (vairuotojas sako, kad turi „didelę darbo Europoje patirtį“), jis nepriimamas, nes vairuotojai „mėgsta sekti pasakas“. Tačiau reikia suprasti, kad tai mažo vežėjo su ribotomis administracinėmis galimybėmis patarimas. Todėl mes nusprendėme kreiptis į didelę transporto kompaniją, kuri gali sau leisti priemonių kompleksą, sprendžiant vairuotojų paieškos ir kontrolės klausimą.
Verta pažymėti, kad daugelis jų atsisakė kalbėti šia tema – galbūt, bijodamos sugadinti savo įvaizdį ar atskleisti įmonės paslaptis. Šiame kontekste mes dėkingi vienai stambiai kompanijai, kurios personalo vadovė papasakojo mums štai ką: „Tolimųjų reisų vairuotojai kartais sukelia tam tikrų problemų. Pirmiausiai jos susijusios su atsakomybės stoka, žinių ir įgūdžių neįsisavinimu, žalingų įpročių turėjimu. Darbuotojų atrankai skiriame itin didelį dėmesį. Jos metu taikome tokius išbandytus ir savo efektyvumą parodžiusius metodus, kaip prašymas pateikti geras ankstesnių darbdavių rekomendacijas ir vairuotojų turimų įgūdžių, žinių bei galimų jų problemų su teisėsaugos institucijomis patikrinimas“.
Pastaruoju atveju gali padėti pažyma iš Administracinių nusižengimų ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrų. Tuo pat metu kompanijos atstovė pabrėžė, kad, atsiradus asmens duomenų apsaugos įstatymui, daugelis įmonių neteikia informacijos apie buvusius darbuotojus, ir apskritai, anot jos, „labai trūksta duomenų bazės apie nepatikimus vairuotojus“ (kitaip tariant, egzistuojančio atsiliepimų apie vairuotojus tinklapio akivaizdžiai nepakanka).
Įdomu tai, kad faktiškai tą patį mūsų redakcijai pasakė personalo vadovė kompanijoje „Finėjas“ Jolanta Zamorskienė, kuri kartu atkreipė dėmesį į dvi kitas problemas: „Lietuvoje tolimųjų reisų vairuotojų profesija nėra populiari, nėra paruošiama pakankamai šios profesijos atstovų. Vienintelis išsigelbėjimas – įdarbinti trečiųjų šalių piliečius. Tačiau trūksta daug paprastesnės užsieniečių įdarbinimo tvarkos ir trumpesnės viso šio biurokratinio proceso trukmės“. Iš savo pusės šiame kontekste norime pažymėti, kad vairuotoją iš trečiosios šalies reikia tikrinti itin kruopščiai – net jeigu jis įdarbinamas per darbo agentūrą. O tam, kad galima žala dėl jo veiksmų neliktų be pasekmių, rekomenduojama į darbo sutartį įtraukti punktą, kad ginčas bus sprendžiamas pagal Lietuvos įstatymus.
„Dirbame naudodami šiuolaikiškas darbo priemones: tiek palengvinančias atlikti darbus, tiek padedančias palaikyti prevenciją. Domimės naujovėmis, įvertiname jų reikalingumą ir naudingumą“, – reziumavo personalo vadovė iš aukščiau minėtos stambios kompanijos. Šiuo atveju gali būti kalbama apie pastovų mašinos stebėjimą, naudojant GPS sistemą; antialkoholinius variklio užraktus ir sistemas, kurios neleidžia nepastebimai nupilti kurą; video skambučius ar net stebėjimo kameras automobilio kabinoje. Žinoma, tai ne panacėja (vežėjų teigimu, jeigu vairuotojas norės, jis suras būdų apgauti techniką arba tiesiog išgers ir niekur nevažiuos), tačiau minėtos priemonės bent jau sumažina nereikalingų problemų atsiradimo riziką. Pagaliau, jeigu sužinojote, kad užsienyje esantis vairuotojas yra girtas arba elgiasi neadekvačiai, iš karto kvieskite vietos policiją, kuri padės išvengti nepageidaujamos įvykių eigos.
Kompanijos «Transekspedicija» vadovo Vidmanto Pelėdos komentaras mūsų redakcijai parodė, kad joje (kaip ir kitose didelėse kompanijose) akcentuojamas vairuotojo įdarbinimo etapas (pirmiausiai, asmeninis kandidato pokalbis su specialiu vadybininku), o toliau – jo sąmoningumas. Jeigi įmonė pastebi, pavyzdžiui, per didelį kuro suvartojimą, ji, prieš imdamasi baudžiamųjų priemonių, įvairiais būdais viską keletą kartų patikrina ir pasikalba su vairuotoju. Bendrai paėmus, reikia pažymėti, kad labai dažnai net labai blogus vairuotojus vežėjai iš karto neatleidžia, suteikdami jiems šansą pasitaisyti – todėl, kad gali suprasti ir atleisti, o ne tik todėl, kad nenori prarasti pinigų, sumokėtų už dokumentų forminimą ir įvairius kursus (95 kodo, ADR), ir kitų investicijų į įdarbintą darbuotoją (ypač vairuotojo iš trečiosios šalies atveju).
Galiausiai, mums kilo klausimas – gal „Linava“ su jos galimybėmis galėtų padėti vežėjams patikimų vairuotojų paieškoje, kaip nors centralizuoti šitą procesą. Asociacijos atsakymas į jį buvo toks: „2017 metais „Linava“ labai nuodugniai nagrinėjo galimybę vežėjams pasiūlyti kvalifikuotų ir apmokytų vairuotojų. Tuo metu buvo svarstoma galimybė pritraukti ir vairuotojus iš kitų šalių (pavyzdžiui, iš Ukrainos). Tačiau, išanalizavus situaciją ir įvertinus tokios paslaugos kaštus (apmokymų, mokymams reikalingos įrangos nuomos, apgyvendinimo, reikalingų dokumentų tvarkymo ir kitus), projektas toliau nebuvo tęsiamas. Šiuo metu kiekvienas vežėjas darbo jėgos paieška užsiima individualiai“.
***
Apibendrindami, norime paraginti tiek „Linavą“, tiek atskirus vežėjus nebijoti viešai kalbėti apie su vairuotojais susijusias problemas. Kol kas dauguma transporto kompanijų mano, kad toks atvirumas parodys jas kaip nepatikimus kvailius, kurie nesugeba surasti gero darbuotojo. Tačiau jų tylėjimas veda prie to, kad visuomenėje susidaro vienašališkas įspūdis, jog visi vairuotojai šventieji, o visi vežėjai – „vergvaldžiai“, ir prie neigiamų politinių sprendimų transporto sektoriuje.
Tuo pat metu daug kas, įskaitant politikus, nenori matyti, kad šiandien transporto kompanijoms (ypač mažoms) labai sunku surasti patikimą vairuotoją, kurio nereikės nuolat kontroliuoti. Galiausiai, dėl kadrų trūkumo (susijusio su tuo, kad vairuotojai sensta ar išvažiuoja, o nauji neatsiranda dėl profesijos nepopuliarumo), asmens duomenų apsaugos įstatymo ir būtinybės priiminėti į darbą vairuotojus iš trečiųjų šalių (kas neleidžia sukurti jų „juodojo sąrašo“ ir apsunkina jų darbo istorijos patikrinimą) vežėjai dažnai priversti rinktis geriausius iš blogiausių, kad kas nors galėtų dirbti.
Šioje situacijoje stambūs vežėjai vairuotojų atrankos metu naudoja kvalifikuotus darbo su personalu specialistus, siekdamos iš karto surasti profesionalų ir sąmoningą darbuotoją, nes šiuolaikinės jo tolimesnės kontrolės technologijos – ne panacėja. Tačiau, kaip parodė mūsų analizė, net ir joms nepavyksta išvengti problemų su vairuotojų paieška, ką jau kalbėti apie mažas ir vidutines transporto įmones su ribotu administraciniu resursu, kurioms šiuo atveju dažnai belieka tikėti sėkme (tuo labiau, kad „Linava“ joms šiame reikale ne pagalbininkė).
P.S.
2019 m. rugsėjo 5 d. Briuselyje įvyks IRU seminaras, kuriame bus aptariama vairuotojų trūkumo problema ir galimi jos sprendimo būdai (detalės čia).
Komentarai
Raktinis žodis,,vairuotojai išvažiuoja,,. Nes atlyginimas juokingas. Europoje moka kitaip. Lt nori vairuotojų už dyką.Profesionalai nori padorios algos. Nemokėsit dirbs lopai.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.