Turkijos rinkoje transporto diletantai nelaukiami
Sumažėjus pervežimų srautams į Rusiją, valdžios ir verslo atstovai pradėjo garsiai kalbėti apie naujų rinkų paiešką. Europos transporto aruodai jau gerokai suarti, tuo metu siūloma naujų galimybių paieška Afrikos ir Azijos regionuose. Nemažos dalies verslininkų akys nukrypo į apie 80 mln. gyventojų turinčią ir daugybę prekių ir produktų gaminančią Turkiją.
Gruodžio pradžioje į Turkiją su oficialiu vizitu vyks Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji planuoja dalyvauti verslo forume Stambule. Tiesa, minėto vizito oficialioje dalyje numatytas tik traukinio „Vikingas“ ir Lietuvos turizmo pristatymas. Krovinių gabenimu automobiliniais keliais klausimas turėtų būti sprendžiamas pačių verslininkų iniciatyva. Valstybiniu lygmeniu jo aptarti neketinama.
Vien Turkijoje šiuo metu yra apie 120 tūkst. pervežimais užsiimančių įmonių, tad užsieniečių čia niekas nelaukia. Tą byloja ir tvarka, su kuria susiduria vežėjai dirbantys šioje rinkoje.
Srautai didėja
Kad Turkija yra itin patraukli rinka patvirtina ir faktas, kad pastaruoju metu į ją žengia vis daugiau rinkos žaidėjų. Ne tik smulkūs vežėjai, bet ir didelės transporto kompanijos iš rytų Europos. Vežti daug tranzitinių krovinių tikėtis neverta. Dažniausiai gabenami įvairūs maisto produktai ir kita produkcija pagaminta Turkijoje. Tiesa, krovinių į Turkiją yra itin mažai. Važiuojant pasiimti krovinio iš šios šalies, geriausiu atveju tenka vežti krovinius iki Balkanų šalių. Vieno reiso Lietuva – Turkija – Lietuva metu nuvažiuojama ir po 1 tūkst. „tuščių“ kilometrų.
„Turkijos rinkoje darbo daugėja, tačiau didėja ir konkurencija. Ateina didelės Slovakijos ir Lenkijos įmonės. Maržos gerokai sumažėjusios nors ir prasidėjo šventinių vežimų sezonas“ – pastebi pervežimus į Turkiją atliekančios UAB „Simatra“ vadovas Sigitas Žilius.
Sigitas Buinauskas, kurio individuali įmonė taip pat užsiima pervežimais iš Turkijos, pastebi panašias tendencijas. „Konkurencija gerokai padidėjo. Viena didelė Lietuvos įmonė pradėjo važinėti į Turkiją. Daugėja latvių, estų, ukrainiečių sunkvežimių“.
Vežėjai sutiko pasidalinti ir kitomis subtilybėmis, kurias reikia žinoti norint pradėti dirbti su Turkijos rinka. Vienos jų neturėtų džiuginti, tuo metu kiti aspektai galėtų būti laikomi pavyzdžiais.
S. Žilius pastebi, kad kelias į Turkiją ir iš jos nėra itin greitas. Vidutinis važiavimo greitis siekia apie 50 km/h. Dirbantys Vakarų Europoje pripratę prie kitokių krovinių judėjimo greičių. Apmokėjimas už pervežimą trunka nuo 30 iki 60 dienų po krovinio pristatymo.
Pakeliui taip pat yra pavojų. Pakankamai pavojingi Bulgarijos ir Rumunijos keliai. Reikia saugotis, kad nebūtų nupiltas kuras, pavogti kroviniai. Poilsio aikštelių pasirinkimas čia itin svarbus. Korupcijos lygis neįtikėtinai aukštas. Kelių policijos, transporto inspekcijos, muitinės ar pasienio pareigūnai nesigėdija ir patys paprašyti kyšio iš vairuotojų. Tiesa, pašnekovas priduria, kad Turkija korupcijos ir saugumo klausimu yra gerokai europietiškesnė už minėtas šalis.
Ekspeditoriams Turkijoje vietos nėra
Tai ką mes įpratę Lietuvoje vadinti ekspeditoriais, Turkijoje vadina pervežimo agentais. Jų veikla yra griežtai reglamentuota bei licenzijuota. Sąskaitą už pervežimą gali išrašyti tik vežėjas. Savo ruožtu jis po to sumoka komisinius agentui už surastus krovinius. Vežėjas visada žino kokią pelno maržą gauna agentas.
Nors tokia sistema ir prieštarauja liberalaus verslo modeliui, savų pliusų ji tikrai turi.
„Tokia tvarka mažiau iškraipo rinką. Pinigus už pervežimą gauna vežėjas, tad jie nenusėda abejotino plauko ekspeditorių kišenėse, nėra užlaikomi, dėl atsirandančio dar vieno tarpininko, atsiskaitymai“ – dėsto S. Žilius.
Trečių šalių leidimai, pasienis, kelių inspekcija
Pirmiausiai S. Žilius yra šiek tiek nusivylęs tuo, kad Lietuvos vežėjai metams gauna tik 200 trečiųjų šalių leidimų vežimams iš Turkijos. Jis neslepia, kad tiek leidimų neužtektų net jų įmonei. Situaciją dar labiau apsunkina Turkijos transporto inspektorių trišalio leidimo traktavimas, kuris iš esmės leidžia gabenti krovinius iš Turkijos tik į Lietuvą. Tačiau tai dar ne problemų pabaiga.
S. Buinauskas kalbėdamas apie trišalius leidimus dėsto darbo subtilybes: „Lietuva gauna 200 trišalių leidimų metams. Anksčiau buvo dar mažiau. Vien mūsų įmonei mažiausiai reiktų dvigubai daugiau. Dabar priversti daug bendrauti su siuntėju ir gavėju, kad teisingai pildytų dokumentus ir rašytų tik lietuviškas įmones, nes praktiškai galime vežti tik iš Turkijos į Lietuvą.“
Jei jūsų krovinio dokumentuose bus paminėta nors viena šalis, apart Turkijos ir krovinio gavėjo (vežant Lietuvoje registruotu vilkiku – Lietuva), jūsų iškart paprašys minėto trišalio leidimo, kurio greičiausiai neturėsite. Už tai gresia 3 tūkst. eurų bauda.
Teisybės ieškoti teisme žinoma galite, tačiau vargu ar tai daryti verta. „Teismų sistema šioje valstybėje itin nepalanki užsieniečiams. Viena kartą pasibylinėjus praeis noras tai daryti dar kartą“ – pastebi S. Žilius.
Beje trišaliai leidimai yra skirti tik eksportui iš Turkijos. Įvažiuoti į Europą ir Aziją jungiančią šalį teks tuščiam. Tokiam įvažiavimui taip pat reikia leidimo.
Degalų bakas irgi bus patikrintas. Jame esančio dyzelino kiekis neturėtų viršyti 550 l. Jei jo bus daugiau, tuomet teks susimokėti mokesčius. Dyzelino kainos Turkijoje šiuo metu viršija 1,5 euro už litrą. Tad būtų gerai, jei leidžiamų įvežti degalų užtektų bent iki grįžimo į Bulgariją, kur degalai 30 euro centų pigesni.
Ir tai dar ne trikdžių pabaiga. Jei vasarą keliavote poilsiauti į Turkiją, viza jūs nesirūpinote, nes jos iš jūsų ir nereikalavo. Turistams jos nereikia. Sunkvežimio vairuotojams šis leidimas įvažiuoti į šalį kainuoja 150 eurų vieneriems metams.
Dar nepabėkime ir nuo pasienio. Prasidėjus eiliniam Bulgarijos ir Turkijos karui, pasienyje gali tekti praleisti neprognozuojamą laiką. Žinoma, yra ir kitų kelių į Turkiją, ne tik per Bulgariją, tačiau visi tie keliai tokių „karų“ atveju būna gerokai užsikimšę ir ne ką tepadeda.
„Šiai dienai problemų pasienyje dėl Bulgarijos ir Turkijos nesutarimų nėra, tačiau eilės ilgos. Situacija gali pablogėti bet kada, tai nenuspėjama“ – užsimena S. Žilius.
Turkai Europoje ar Europiečiai Turkijoje?
Turkijos vežėjų parkas yra itin didelis, tačiau nemaža dalis transporto priemonių yra senos ir neatitinka šiuolaikinių emisijos standartų. Pastarųjų transporto priemonių savininkai yra nekonkurencingi Europos keliuose, tad apribodami leidimų išdavimą importui ir eksportui turkai saugo savo verslo atstovus ir garantuoja jiems kelionių į Europą.
S. Žiliaus nuomone pervežimų į Turkiją srityje yra labai daug neišnaudoto potencialo. Jo nuomone dvišaliai valstybių santykiai tikrai neblogi. Būtų galima bandyti derėtis dėl paprastesnių sąlygų Lietuvos vežėjams. Turkijoje gausybė įvairiausių gamyklų, kurios savo produkcija aprūpina Europos gyventojus, krovinių tikrai yra.
Daugiau iniciatyvos reiktų ir iš Europos Sąjungos, kuri neturi pervežimus reglamentuojančių sutarčių su turkais. Kiekviena valstybė derasi individualiai. Kalbėdamas apie turkų politiką, S. Žilius pastebi, kad pastaroji labiau orientuota į šalies vežėjus, o ne į šalies eksportą ar gamyklas ir tikis, kad ateityje tai keisis, bei bus galima lengviau dirbti užsienio vežėjams šioje rinkoje. Jis net neabejoja, jei Turkijos rinkos vartai plačiai atsivertų Lietuvos vežėjams, ši valstybė būtų tikrai svarbi Lietuvos prekybos partnerė.
Paklaustas ar pagal šiandieninį pervežimų automobilių keliais potencialą, jei Turkija atsivertų Lietuvoje vežėjams, minėta šalis patektų į dešimtuką didžiausių užsienio rinkų sąraše, S. Buinauskas tokį teiginį pakomentavo trumpai bet užtikrintai: „Tikrai taip“.
Iki Lietuvos prezidentės vizito į Turkiją liko mėnuo. Sunku tikėtis, kad D. Grybauskaitės darbotvarkė keisis, tačiau transporto atstovams belieka tikėtis, kad Lietuvos ir Turkijos atstovai dar labiau sustiprins dvišalius ryšius, organizuos bendrų komisijų darbą, kurios ateityje leis rasti tinkamą raktą Turkijos rinkos durims atidaryti ir nebereikės lipti per langą.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.