Vežėjų patikros Rusijos pasienyje ypatumai
Rusijoje yra populiarus filmų ciklas apie nacionalinės medžioklės, žvejybos ir t.t. ypatumus. Krovinių patikra Rusijos pasienyje, pasirodo, irgi turi savo ypatumų. Cargo.lt forume buvo iškeltas klausimas apie tai, kad patikros punkte „Burački“ (rus. Бурачки) Rusijos ir Latvijos pasienyje vienos įmonės mašina buvo nukreipta į pažeidimų neradusią krovinio patikrą, kainavusią vežėjui apie 40 tūkstančių rublių (apie 700 eurų). Pagrindinis klausimas: „Kas turi kompensuoti patirtus kaštus – vežėjas ar užsakovas?“
Neišvengiama patikra
Kaip CargoNews.lt papasakojo aukščiau minėtos įmonės atstovas, išvengti patikros, jeigu to nori muitinės darbuotojai, nėra šansų. Konkrečiai šiuo atveju vežėjui buvo paaiškinta, kad jam iš esmės nepasisekė, kadangi jo mašiną patikrai atsitiktiniu būdu išrinko kompiuteris. Tačiau, jeigu muitininkui kils kažkokių įtarimų dėl krovinio sudėties, kompiuterio pagalbos jam nereikės (prisikabinti, kaip žinia, galima ir prie stulpo, ką jau kalbėti apie krovinį, kuris gali būti „įtartinai blogai supakuotas“, „viršyti leistiną svorį“ ar atrodyti taip, kad dokumentuose pateikti duomenys apie jį yra neteisingi).
Kaip teigiama Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) muitinės kodekso 328 straipsnyje, muitinės patikra – muitinės kontrolės forma, kai prekės (taip pat transporto priemonės) yra apžiūrimos, jas išpakuojant ar kitaip pažeidžiant jų sandarumą; patikra atliekama, siekiant patikrinti duomenis apie prekes, kurių atžvilgiu vykdoma muitinės kontrolė.
Toliau prasideda niuansai. Krovinį patikrai reikia iškrauti, išpakuoti, supakuoti ir įkrauti. Kai kalbama apie dvidešimt tonų, tai sudėtingas ir brangus procesas. Kaip papasakojo problemą iškėlusios kompanijos darbuotojas, teoriškai vežėjas krovinio patikros atveju turi pasirinkimą: jis gali sukurti sąlygas jai savo jėgomis ar pasinaudoti kito subjekto paslaugomis. Jeigu norima veikti savarankiškai, būtina kaskart vežtis su savimi darbuotojus ir techniką, kuriems reikės įforminti leidimus dirbti Rusijoje. Žinoma, galima pasinaudoti rusiškų krovėjų paslaugomis, bet juos arba reikės iš anksto iškviesti, arba laukti, kol jie atvažiuos, o tai papildomos piniginės išlaidos ir laiko gaišimas.
Kitaip tariant, akivaizdu, kad pats vežėjas veiksmų, reikalingų krovinio patikrai, nesiims. Kas įdomiausia, nedaro to ir muitinė, kuri tik reikalauja iš vežėjo atlikti visas patikrai reikalingas operacijas. Ir pastarasis priverstas kreiptis į artimiausią kompaniją, kuri galėtų jam padėti ir kuri jau seniai netoliese laukia užsakymo.
Kas turi mokėti už patikrą
Įmonės, kuri patyrė nuostolius dėl atliktos krovinio patikros, atstovas pasakė, kad jam juos kompensavo klientai, kurių veiksmus jis įvertino kaip gerosios valios ženklą. Kitaip tariant, išeina, jog už viską turi sumokėti vežėjas. Tačiau situacija nėra tokia paprasta.
Įvertinus CMR konvencijos nuostatas, galima daryti išvadą, kad tiek prekės siuntėjas, tiek jos vežėjas gali perkelti nuostolius, susijusius su krovinio patikra, vienas kitam. Kad nekiltų jokių nesusipratimų, vežėjas krovinio priėmimo metu turi kruopščiai patikrinti jo dokumentus ir sudėtį.
Tačiau straipsnyje aptariamo atvejo specifiškumas yra tas, kad problemų su kroviniu nekilo. Kitaip tariant, muitinė inicijavo patikrinimą be ypatingo pagrindo ir jokių pažeidimų nerado. Tokiu būdu, tiek siuntėjas, tiek vežėjas yra nekalti – pirmas pateikė tvarkingą krovinį, o antras jo nesugadino ir kitaip nepaveikė gabenimo metu. Bet faktas tas, kad už patikrą sumokėjo vežėjas.
Šiame kontekste atsiranda viltis: jeigu muitinė sugalvojo patikrinti krovinį, tuo labiau tik tuo pagrindu, kad jį atsitiktinai išrinko kompiuteris, ir patikra nedavė jokių neigiamų rezultatų, gal ji ir turi apmokėti vežėjo patirtas išlaidas. Tačiau, kaip nustato 348 EES muitinės kodekso straipsnis: „Krovininės ar kitos operacijos prekių ir transporto priemonių atžvilgiu neturi būti susijusios su muitinės organo išlaidomis“.
Tokiu būdu, už muitinės inicijuotą patikrą vis tik turėtų sumokėti arba prekės siuntėjas, arba jos vežėjas. Kaip rašoma tame pačiame 348 EES muitinės kodekso straipsnyje: „Vežėjas privalo pagelbėti (rus. способствовать), vykdant krovinines ir kitas operacijas prekių, kurias jis perveža, ir transporto priemonių, kurios perveža tokias prekes, atžvilgiu“. Tokiu būdu, galima teigti, kad vežėjas turi tik pagelbėti, atliekant krovinio patikrai reikalingas procedūras, bet ne mokėti už jas.
Kitaip tariant, jeigu muitinė staiga praneša vežėjui, kad jo gabenamas krovinys turi būti detaliai patikrintas, vairuotojui nedelsiant reikėtų susisiekti su savo (vežėjo kompanijos) vadovybe, o pastarajai su prekės siuntėju, kuris turėtų patvirtinti, ar mokės už krovinio iškrovimą ir kitas jo patikrai reikalingas paslaugas, nebent tai, kaip kas turi elgtis atitinkamoje situacijoje, buvo iš anksto detalizuota vežėjo ir siuntėjo sutartyje.
Teisininkė Reda Aleksynaitė iš advokatų kontoros „A. Vingrienė, R. Aleksynaitė ir partneriai“ faktiškai patvirtino CargoNews.lt šiame straipsnyje pateiktus samprotavimus: „Klausimas, kurį iškėlėte – yra iš esmės sutarties kainos klausimas, t.y. to, kas į ją įskaičiuota. Geriausia dėl tokių būsimų išlaidų susitarti sudarant vežimo sutartį, kad vėliau nekiltų klausimas, kas turėtų jas kompensuoti. Sutartis gali numatyti, kad papildomas išlaidas vežimo metu padengs pats vežėjas savo sąskaita, gali numatyti, kad jos bus kompensuojamos užsakovo sąskaita. Krovinio tikrinimas muitinėje – tai ne vežėjo paslauga, kurią vežėjas teikia, todėl iš tiesų kyla išlaidų apmokėjimo klausimas. Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl tos išlaidos buvo patirtos – ar tai pasirinktinis muitinės patikrinimas, ar patikrinimas įtariant pažeidimą ir pan. Neretai pasitaiko atvejų, kai nustatoma, kad krovinio vietų skaičius neatitinka nurodytojo CMR važtaraštyje – tai vežėjo atsakomybės atvejis pagal CMR Konvencijos 8 str. Iš kitos pusės, ta pati Konvencija numato, kad krovinio siuntėjas atsako už važtaraštyje įrašytų duomenų teisingumą, tame tarpe – krovinio vietų skaičiaus. Tačiau vežėjo pareiga patikrinti krovinio vietų skaičiaus transporto priemonėje ir važtaraštyje atitikimą yra imperatyvi, todėl jos nevykdymas reiškia, kad vežėjui gali tekti prisiimti visas su tuo susijusias išlaidas – tiek muitinės baudas, tiek kitas papildomas išlaidas“.
Praktikoje situacija gali būti šiek tiek sudėtingesnė. Prekės siuntėjas, net ir žinodamas savo atsakomybę, gali bandyti vengti jos, tariantis su vežėju dėl paslaugos sąlygų. Kadangi vežėjų konkurencija yra labai didelė, realu, kad atsiras tas, kuris sutiks prisiimti visą atsakomybę už prekės gabenimą sau. Kaip pažymėjo ta pati R. Aleksynaitė: „Vežėjo visuomet pageidaujama sąlyga yra tokia, kad papildomos išlaidos apmokamos, pateikus kvitus ar kitus įrodančius dokumentus, o užsakovo priešinga sąlyga – visos išlaidos all in vežejo sąskaita. Visada galima rasti protingą kompromisą“.
Tačiau tai jau praktiniai dalykai, o grynai juridiškai, remdamasis EES muitinės kodeksu, vežėjas gali reikalauti, kad už krovinio patikros darbus sumokėtų siuntėjas, ir tai nebus pastarojo gerosios valios ženklas, kadangi tai, kaip aiškėja, yra jo pareiga.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.