Darbdavys visada teisus. Ar tikrai?
Darbdavio ir darbuotojo santykiai paprastai būna aiškiai reglamentuoti. Kartais jie būna liberalesni, kartais griežtesni, tačiau visais atvejais sąlygas apibrėžia ir diktuoja įmonės vadovas.
Transporto sektorius pasižymi savais ypatumais. Nors tolimųjų reisų vairuotojų rinkoje jau kelinti metai jaučiamas darbuotojų stygius, gabenimais užsiimančių įmonių vadovai paprastai linkę rinktis geras rekomendacijas turinčius specialistus. Tačiau santykiai net ir su, atrodo, kvalifikuotu vairuotoju kartais baigiasi liūdnai. Kartais tuos darbo santykius baigia nagrinėti tik teismas, nes pusėms susitarti nepavyksta.
Šiame straipsnyje pamėginsime apžvelgti vieną istoriją, kuri nutiko Vilkaviškyje veikiančiai įmonei „Transkede“. Jos ir buvusio darbuotojo G. Š. ginčą šią savaitę baigė nagrinėti Kauno apylinkės teismas.
Darbuotojas pridarė nuostolių
„Transkedes“ vadovas Egidijus Plikis atvirai sako, nebetikįs teisingumu Lietuvoje ir tuo, kad gyvename ir dirbame teisinėje valstybėje: „Aš nežinau, kokių dar reikia įrodymų ir argumentų, kad kas nors apgintų darbdavio interesus. Mūsų istorijoje vairuotojas pridarė nuostolių už beveik 7000 eurų, tačiau teismas į visus argumentus pažiūrėjo taip, lyg teisus būtų buvęs jis. Tikrai neduosime jokių apeliacijų, teismo sprendimo neskųsime ir visiems kolegoms pasakysiu, kad su Lietuvos teismas neverta net prasidėti: istorija užsitęsia ilgai, advokatų paslaugos kainuoja nepigiai, o visi sprendimai priimami darbuotojo naudai. Jis yra teisus, o mus reikia dirbti, kad jau kitais reisais uždirbtume lėšų, norėdami padengti buvusių darbuotojų padarytas įmonės finansų „skyles“. Sutinku, kad buvo laikai, kai vežėjų pelnai ir maržos nuo kiekvieno reiso būdavo pakankamai solidžios, dabar mes susirenkame tuos pinigų likučius, kurie lieka nuo vokiečių ar lenkų vežėjų. Ir čia tau buvęs darbuotojas parveža tokį „minusą“, o bandymai įrodyti net teisme sumalami į miltus“, – skundėsi įmonės vadovas.
Dokumentai – prasti argumentai
Šioje istorijoje minimas G. Š. įmonės vadovo nemalonę užsitraukė 2014 m. pabaigoje, kai grįžo iš reiso Italijoje ir Prancūzijoje. Pasak E. Plikio, grįžęs negrąžino vilkiko į įmonės „garažą“, o el. paštu informavo, kur mašina stovi – pasiimkite patys.
Pretenzijų, teisme įgavusių finansinę išraišką, buvo nemažai. 600 litrų dyzelino, kurie mistiškai dingo. Ši įmonė savo vilkikuose naudoja elektronines degalų sąnaudų kontrolės sistemas – duomenys rodė, kad 600 litrų kuro prapuolė, bendrovės vadovas buvo tiesmukesnis – jie buvo tiesiog pavogti. „Mes nesame nustatę degalų sąnaudų normų, visą realią sąnaudų ataskaitą gauname iš elektroninių sistemų – jose užfiksuotas solidus degalų dingimas“, – pasakojo E. Plikis.
Nenumatytų išlaidų bendrovei buvo ir dėl neprisukto vilkiko rato: buvo sugadintas visas rato tvirtinimo mazgas, o jo remontui reikėjo lėšų. Bet teismas ir į šią ieškinio dalį pažiūrėjo pro pirštus, nors pareiginėje instrukcijoje darbuotojas yra įsipareigojęs patikrinti sunkvežimio techninę būklę.
Papildomai įmonė turėjo sumokėti už pakrauto ir diržais pritvirtinto krovinio perkrovimą, o paskutinis lašas, perpildęs įmonės vadovo kantrybės taurę, buvo pradingę CMR važtaraščiai.
Jau 2015 metų pradžioje įmonės buhalterija pradėjo domėtis, kodėl už pervežimus užsakovai nesumoka – pasirodo, įmonei Prancūzijoje trūko dokumentų, o vairuotojas G. Š. įrodinėjo, kad CMR važtaraščių jis neturįs…
„Vėliau, jau teisme, mes CMR važtaraščių kopijas gavome iš profsąjungos „Sandrauga“ atstovų, nors vairuotojas mus visą laiką įrodinėjo, kad CMR‘ų jis neturįs. Pasirodo, turėjo, o partneriai nesutiko mokėti už realias paslaugas, nes būtent CMR įrodo, jog krovinys buvo paimtas iš taško A ir nugabentas į tašką B“, – skundžiasi įmonės vadovas.
Vien už realius gabenimus, kol nebuvo sutvarkyti buhalteriniai formalumai, įmonė negavo apie pusketvirto tūkstančio eurų. Skola – solidi, tad „Transkede“ nusprendė iš buvusio darbuotojo šių pinigų reikalauti teisme.
Antra vertus, kito kelio ir nebuvo, nes Lietuvos įstatymai numato, jog panašius su darbo santykiais susijusius ginčus šalys gali spręsti ir darbo ginčų komisijoje, bet komisiją dokumentai turi pasiekti per 3 mėnesius. Šiuo atveju tarpusavio santykių aiškinimasis užtruko ir kitos išeities nebebuvo – tik teismas.
„Aš nesuprantu, ko verta darbo sutartis, darbuotojo materialinės atsakomybės sutartis… Įmonė turėjo sumokėti baudą už tai, kad vairuotojas nebuvo sumokėjęs kelių mokesčio užsienyje, o teismas traktavo, jog tokios formuluotės apie darbuotojo įsipareigojimus nebuvo darbo sutartyje. Bet jei darbuotojas turi 95 kodo pažymėjimą, ten yra įrašyta, jog vairuotojas privalo sumokėti kelių mokestį. Dabar atrodo, kad vairuotojas gali pridaryti nuostolių ir ramiai išeiti iš darbo, o visą košę srėbti reikia darbdaviui, – nuoskauda dalijosi E. Plikis.
Teisininkai siūlo atidžiai skaityti sutartis
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ teisininkė Živilė Čeplauskė, gynusi G. Š. interesus teisme, sakė, jog įmonė neįrodė savo finansinių pretenzijų pagrįstumo. „Pavyzdžiui, teoriniai kai kuriose įmonėse patvirtinti degalų normatyvai gali labai stipriai skirtis nuo realių. Šioje istorijoje važiuojama buvo Pietų Europos valstybėse, ten kelių reljefas – labai įvairus, daug kalnuotų vietovių. Kokiais keliais važiuoti, tolimųjų reisų vairuotojams nurodo firmų vadybininkai. Užsienyje geresnės kokybės keliai yra mokami, tad dažniausiai vairuotojai sulaukia nurodymų važiuoti nemokamais, taigi, ir kur kas prastesnės kokybės, keliais. Neretai – ir su perkrovomis. Dėl to yra sunaudojama daugiau kuro. O pastebėjus suplanuoto – itin minimalaus – ir realaus kuro sunaudojimo skirtumą, kaltas lieka vairuotojas, dėl to neretai apšaukiamas net vagimi“, – CargoNews.lt žurnalistui teigė teisininkė.
Jos nuomone, teisme būtina įrodyti svarbius dalykus: kaltę, realią žalą, priežastinius ryšius… Dažnai darbuotojui (o ir darbdaviui) atrodo, kad standartinės darbo sutartys sudarytos taip, jog teisus visuomet yra tik darbdavys. Tačiau ir jis privalo laikytis įstatymo reikalavimo, elgtis atitinkamai, kad ginčus išspręstų darbo ginčų komisija, o jei ten nepavyksta sudėlioti visų taškų – bylą spręsti teisme.
Kokios gali būti išeitys
Teisininkė Ž. Čeplauskė teigė, kad transporto sektoriaus įmonių bylų teismuose, kai santykius aiškina darbdaviai ir darbuotojai, nėra daug. Jų skaičius jau keletą metų yra mažai kintantis – apie 30 bylų per metus.
Galbūt darbdaviai dažniau kreiptųsi į teismus, bet juos, kaip ir „Transkedes“ vadovą atbaido įgyta praktika: įmonės bylas pralaimi, jų ieškiniai lieka nepatenkinti. „Man atrodo, jog ta profsąjunga sukurta specialiai tam, kad žlugdytų verslininkus, jiems kenktų. Darbo ginčų komisija irgi kartais laikosi keistų principų – ne objektyvumo ir teisingumo, o logiškai nesuvokiamų argumentų. Pavyzdžiui, mes buvome permokėję vairuotojui 60 litų, o iš jo norėjome atsiimti maždaug 200 litų – baudą už nesumokėtą mokestį. Tai komisija argumentavo, jog dėl 60 litų bendrovė „nenubiednės“, o parašo, jog privalo laiku sumokėti visus kelių mokesčius, darbuotojas nebuvo padėjęs – todėl jis nekaltas. Tikrai daugiau nenoriu veltis į jokias bylas – į verslininkų argumentus teismai neatsižvelgia“, – situaciją reziumuoja E. Plikis.
Jis užsiminė apie tai, kad kai kuriose transporto įmonėse taikoma tokia įstatymų nedraudžiama praktika: norėdami apsisaugoti nuo galimų vairuotojo padaromų nuostolių, darbdaviai naują darbuotoją priima į darbą tik su sąlyga, kad pastarasis pasirašys skolos vekselį. Jeigu darbuotojas dirba gerai ir jokių nuostolių nebūna, vekselis lieka paprastu popierėliu. Tačiau jei darbuotojas pridaro nuostolių, tai būna bene vienintelė reali ir nesunkiai įgyvendinama galimybė susigrąžinti įmonės vadovams pinigus, kurių dėl vairuotojo kaltės įmonė neteko.
Kitas klausimas – kokia suma gali būti įrašyta vekselyje ir ar tokius įsipareigojimus vairuotojas realiai galėtų padengti, ar jis turi tiek turto, kurį realizavęs verslininkas susigrąžintų prarastus pinigus? Taip, vekselyje užfiksuotus įsipareigojimus galima realizuoti kur kas greičiau, nereikia ilgų teisminių ginčų: banko sąskaitoms, kilnojamam ir nekilnojamam turtui iškart gali būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet…
Juk vairuotojas, pavyzdžiui, gali sėsti neblaivus prie keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojančio vilkiko vairo. Policijos pareigūnai, sustabdę vairuotoją, jam gali skirti piniginę baudą, o vilkikas gali būti konfiskuotas – tai jau milžiniškas nuostolis įmonės savininkui. Situacija, sutikite, subtili ir ypatingai nemaloni.
Ką apie tokius priėmimo į darbą „ypatumus“ sako teisininkai, atsakysime po kelių dienų.
Teisininkai specialiai CargoNews.lt ruošia išsamų atsakymą ir rekomendacijas, kaip darbdaviui nelikti „ant ledo“ situacijose, kai santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tampa įtempti. Jeigu abi pusės bendradarbiavimu patenkintos, bereikalingų klausimų tikrai nekyla. Bet kai reikalai pašlyja, tada tenka laikytis galiojančių įstatymų.
Komentarai
Pirmiausia darbdaviai turi rupintis savo vairuotojais ir sudaryti normalias salygas,kad jis galetu ir nesti darbdaviui pelna. Siandien situasija yra tokia,dardavis is vairuotojo reikalauja daug,o pats vairuotojui nenori padeti. 1.nemoka visu dienpinigiu{pvz. uz pirmas dvi paras visiskai nemoka,paskui moka puse dienpinigiu,pvz.Olandijoje yra54eurai i para}.2.darbdavis gali pats uz kelius sumoketi,per interneta,bet pakabina ant vairuotojo. 3.neleidzia vaziuoti autobanais,kur taupytusi kuras ir laikas. Paskui sako vairuotojas,kad pereikvojo kura.4.Vairuotojui mokama uz kilometrus,ko pasekoje vairuotojas yra priverstas visa laika skubeti,todel gali ivykti avarija,nusizengti eismo taisyklems,ir t.t. Galiu isvardynti 20punktu;kur darbdavis nesuteikia normaliu darbo salygu vairuotojui.
Sukčiai tie darbdaviai .
Ramunė Romeikienė, UAB "LITAKSA".Straipsnyje aprašyta situacija ir teismo sprendimas manęs visiškai nenustebino. Mane pribloškė šios įmonės vadovo teiginys, cituoju: “Įstatymų nedraudžiama praktika: norėdami apsisaugoti nuo galimų vairuotojo padaromų nuostolių, darbdaviai naują darbuotoją priima į darbą tik su sąlyga, kad pastarasis pasirašys skolos vekselį”.Pasakysiu vienareikšmiškai: skolos vekselio reikalavimas iš neskolingo asmens – tai ne kas kita, kaip turto prievartavimas.Kada pagaliau sugebėsime įsisąmoninti: jeigu darbdavys ir darbuotojas vienas kito atžvilgiu iškasa karo kirvį, šioje kovoje LAIMĖJUSIŲ NEBŪNA.Nenorėčiau užbėgti už akių straipsnyje minimoms teisininkų ruošiamoms rekomendacijoms, visgi, kalbant apie žalos atlyginimą, pravartu žinoti, kad asmens atsakomybė kyla tik tada, kai yra išpildomos visos 4 būtinos sąlygos: 1) neteisėta veika (veiksmai arba neveikimas); 2) atsiradusi žala; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos; 4) asmens kaltė. Jeigu nėra bent vieno išvardinto komponento (arba nepavyksta įrodyti), asmens atsakomybė nekyla – iš jo negalima reikalauti žalos atlyginimo. Pvz., kuro kiekio neatitikimas (trūkumas) dar neįrodo vagystės fakto. Taip pat, jeigu darbuotojas nebuvo tinkamai (būtinai PASIRAŠYTINAI) instruktuotas arba jam nesuteiktos visos būtinos darbo priemonės ir nesudarytos visos sąlygos laikytis darbo instrukcijų, vėlgi – jo atsakomybė nekyla. Teismai laikosi praktikos, kad verslo riziką prisiima darbdavys, taigi, darbdaviui ir tenka visi patirti nuostoliai, o iš darbuotojo galima pareikalauti žalos atlyginimo tik esant įrodytai darbuotojo kaltei.Aš laikausi pozicijos: jeigu darbuotojas (šiuo atveju – vairuotojas, tačiau tai taikytina darbuotojams apskritai) pasirašo skolos vekselius, leidžiasi apdėliojamas vaizdo kameromis (tai jau tapo įprasta praktika!) ir t.t. ir pan., tai akivaizdu, kad tokio darbuotojo savigarba ir intelektas yra artimi nuliui. Bet kuris mąstantis darbdavys tokių darbuotojų nepriims į darbą nei už ačiū, kadangi iš neprotaujančio ir neturinčio savigarbos darbuotojo būtų naivu tikėtis sąmoningumo, lojalumo, atsidavimo firmai – toks darbuotojas neišvengiamai pridarys darbdaviui nuostolių vien dėl savo nemąstymo. O vairuotojo-ekspeditoriaus darbas tikrai nėra paprastas nekvalifikuotas darbas, kurį gali dirbti bet kas, o priešingai – itin atsakingas, reikalaujantis nuovokumo ir loginio mąstymo. Tačiau realybė yra tokia, kad darbdaviai pageidauja kuo nuolankesnių ir sutinkančių su bet kokiomis sąlygomis darbuotojų ir po to stebisi rezultatais. Stebuklų nebūna – veiksmo ir atoveiksmio dėsnį Niutonas atrado dar XVII a. :)
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.