Pasak „Magnusson ir partneriai“ advokato Eligijaus Vinckaus – teisinėje praktikoje ginčų dėl kuro talpyklų pripažinimo stacionariomis buvo nemažai, tad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimas yra labai aktualus vežėjams.
Sprendžiant ginčus dėl civilinės atsakomybės krovinių vežimo kelių transportu santykiuose, neretai iškyla klausimas – vadovautis tarptautiniais teisės aktais (CMR konvencija) ar nacionalinės teisės normomis (pavyzdžiui, Kelių transporto kodeksu, civiliniu kodeksu). Į šį klausimą atsako Advokato Mindaugo Šimkūno ir partnerių kontoros VERUM advokatas Mindaugas Šimkūnas.
Transporto verslas iš pirmo žvilgsnio paprastas kaip trys kapeikos: verslininkams tereikia pasakyti, kada, koks krovinys, kur turėtų būti paimtas ir kur pristatytas, o vežėjai už suderėtą atlygį visas užsakovų užgaidas įvykdo. Tačiau praktiškai viskas yra gerokai sudėtingiau. Logistikos klaidos, ypač dirbant su smulkiais kroviniais, gali virsti milžiniškais nuostoliais tiek užsakovui, tiek vežėjui. Cargonews.lt siūlo panagrinėti vieną šviežiausių teismų praktikos, susijusios su šiais dalykais, pavyzdžių.
„CargoNews“ aiškinosi, į ką reikėtų atkreipti dėmesį pasirašant sutartis. Bendradarbiaujant su advokatų profesine bendrija „Judickienė ir partneriai JUREX“, skaitytojams pateikiame aktualią teisinę informaciją apie sutarčių pasirašymą.
Advokatų kontoros VERUM vadovaujantis partneris Mindaugas Šimkūnas, neseniai surengtame seminare, skirtame efektyvaus transporto vadybininkų darbo problemoms nagrinėti, detaliai išnagrinėjo keletą kasdienybės rebusų, susijusių vežėjų ir ekspeditorių atsakomybės ribomis. Štai kokiems dalykams rekomenduojama skirti daugiausia dėmesio.
Tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas yra dažnai naudojama priemonė bendrovių veikloje. Transporto sektoriuje veikiančios bendrovės paprastai šią priemonę naudoja, įskaitydamos (užskaitydamos) vežėjo padarytą žalą (nuostolius) kroviniui arba vežėjui pritaikytas baudas ir vežėjui priklausantį atlygį už krovinio pervežimą.
Prieš keletą dienų rašėme apie vežėjo atsakomybės už krovinį pradžią. Viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą, tad šiandien antroji straipsnio dalis, kurioje advokatas Albertas Buta apžvelgs vežėjo atsakomybės už krovinį pabaigą.
Vinstonas Čerčilis, 1942 m. lapkričio 10 d. sakydamas kalbą po pirmosios ženklesnės pergalės prieš nacius Šiaurės Afrikos fronte Antrojo pasaulinio karo raidą apibūdino kalambūru: „Tai nėra pabaiga. Tai nėra netgi pabaigos pradžia. Bet, galbūt, tai yra pradžios pabaiga.“ Žaismingai perfrazavus šį kalambūrą ir pavertus jį klausiamuoju sakiniu, jis puikiai tiktų nusakyti neretai tarp krovinių vežimo teisinių santykių šalių kylančias batalijas dėl to, nuo kurio momento krovinio vežėjas turėtų būti laikomas atsakingu už jam perduodamą krovinį ir kada tokia atsakomybė pasibaigia.
Darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, darbdaviui padaro žalos. Už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška materialinė atsakomybė.
Kiekvienas darbuotojas, prieš pradėdamas darbą, turi būti pasirašytinai supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis ir kitais lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais jo darbą (pareigybės aprašymu, darbo tvarkos taisyklėmis ir pan.). Nuo pasirašymo dienos darbuotojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, duodamus vadovaujantis dokumentais, su kuriais yra supažindintas.